išnašumas

išnašùmas sm. (2) DŽ → išnašus: 1. Mergiotė nieko sau, ir kalboj nedurna, tik taip neturi tokio išnašumo Ds. 2. Žygis atneš vaisių, kurio visą išnašumą dabar yra sunku nuspręsti A1884,182. Jis juto savo giminės išnašumą rš.